Vilkas. Patino kūno masė 40-50 (iki 65), patelės – 30-40 (iki 50) kg. Stiprus, ištvermingas žvėris. Ausys trikampės, stačios. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, uodega nuleista (bėgdamas nepakelia aukščiau nugaros lygio). Kailis pilkšvai ar gelsvai juosvas. Šeriasi nuo vasario pabaigos-kovo pradžios iki birželio. Rudenį plaukų danga beveik nesikeičia, tik sutankėja ir pailgėja.
Gyvena miškingose vietovėse, nevengia pelkių. Minta beveik vien tik mėsa. Gaudo dažniausiai vidutinius ir stambesnius gyvūnus: kiškius, stirnas, jaunus šernus, šunis. Bet nepraleidžia progos nutverti ir pelinį graužiką ar paukštį. Pjauna ir naminius gyvulius (karves, veršiukus, ožkas, avis, žąsis, antis). Dažniausiai tai daro vasaros pabaigoje, kai jauniklius moko medžioklės meno. Eda dvėseną. Maisto likučius neretai slepia, nors ne visada prie jų sugrįžta. Daug priėdę visą dieną guli – ilsisi. Ketvirtas (paskutinis) prieškrūminis dantis viršutiniame žandikaulyje ir pirmas krūminis dantis apatiniame žandikaulyje labai stambūs ir veikia kaip žirklės – jais žvėris nukanda, tiesiog nukerpa net stambiausias sausgysles. Šie dantys vadinami galūdiniais. Vilkas gali ilgai badauti, bet nė dienos negali ištverti be vandens, ypač per vasaros karščius. Maisto ieško sutemus, bet jei yra alkani, tai ir kitu paros metu. leškodami maisto per naktį nubėga dešimtis kilometrų.
Ruja nuo sausio-vasario iki kovo men. Nėštumas 2 mėn. Vadoje 1-9 (dažniausiai 3-7) jaunikliai. Vilkiukai gimsta akli. Praregi po 10-12 dienų. Patelė pirmomis savaitėmis nuo jų nesitraukia, saugo. Ją maitina patinas. 3-4 savaičių jaunikliai pradeda ėsti mėsą. Iš pradžių tik tėvų atrytą. 3-4 mėn. amžiaus vilkiukai jau patys nužudo tėvų atneštą dar gyvą grobį. Jei iki paryčių nesulaukia tėvų su maistu, jaunikliai pradeda triukšmauti. Jauni vilkiukai labai panašūs į lapiukus. Atskirti galima pagal uodegą. Vilkiuko uodega ne ilgesnė kaip 1/3 kūno ilgio, o galiukas juodas (lapiuko uodega apie pusės kūno ilgio, o galiukas visada baltas). Jauniklius gimdo ir augina irštvoje (guolyje). Irštva būna raisto salelėje, po medžio ar kelmo šaknimis, tankiame jaunuolyne ar tankioje žolėje, bet visada netoli vandens. Nuo guolio iki vandens būna išminti takai. Mat vilkai be vandens negali išbuti nė dienos.

Vilkas yra naktinis gyvūnas, dieną jis ilsisi. Gyvena dažniausiai šeimomis: tėvai ir pirmamečiai bei antramečiai jaunikliai. Ne veisimosi laikotarpiu klajoja labai didelėje teritorijoje. Veisimosi laikotarpiu ši teritorija mažesnė, bet vis vien išlieka didelė. Labai atsargūs ir jautrūs. Sugeba įvertinti pavojaus dydį – ateina net prie sodybų, bet įvilioti į spąstus ne taip lengva. Nelengva jį ir sumedžioti.
Vilko pėdsakai panašūs į didelio šuns, tik pėda pailgesnė ir didesnė. Vilko pėdoje ties priekinių pirštų pagalvėlių užpakaliniu kraštu nubrėžus liniją, ji nekerta šoninių pirštų pagalvėlių (anot senų medžiotojų – telpa degtukas). Šuns pėdoje ši linija eina per šoninių pirštų pagalvėles. Vilkai eina pėda į pėdą – kiekvienas iš paskos einantis žvėris koją stato į prieš jį ėjusio pėdą. Tik staigiame posūkyje vora išyra ir toje vietoje galima suskaičiuoti, kiek praėjo vilkų.

Vilkus leidžiama medžioti nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d. Jie medžiojami varant, tykojant (prie masalo), su vėliavėlėmis. Jie neretai sumedžiojami atsitiktinai, per kitų žvėrių medžiokles. Iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama 6 mm grankulkėmis.
Medžioklė su varovais beveik nesiskiria nuo kitų žvėrių tokios medžioklės. Tik varomas dažniausiai didesnis plotas. Taip vilkai medžiojami tada, kai tiksli jų buvimo vieta nežinoma.
Tykojant prie masalo, masalui naudojamas kritęs stambus gyvulys ar žvėris. Per šūvį nuo masalo įruošiama slėptuvė. Geriausia, kai slėptuvė būna negyvenamos sodybos miške ar pamiškėje pastatai, stacionarinis tykojimo bokštelis. Įsitikinus, kad masalą vilkai lanko (geriausia įsitikinti apžiūrint iš toliau, žiūronu), pradedama tykoti. Vilkai labai atsargūs, todėl, kad nebūtų žmogaus pėdsakų, medžiotoją į tykojimo vietą patartina atvežti arklio tempiamu vežimu ar rogėmis.
Su vėliavėlėmis vilkai medžiojami tada, kai tiksliai žinoma jų dienojimo vieta. Jie apsupami vėliavėlėmis. Tai ant tvirtos, bet lengvos virvutės prikabintos raudono audeklo skiautės. Patartina prieš medžioklę vėliavėles palaikyti gyvenamoje patalpoje ar apšlakstyti aštraus kvapo skysčiu, pavyzdžiui žibalu. Tada vilkams jos baisesnės. Virvelė kabinama ant medžių, krūmų šakų per 20-50 cm nuo žemės. Apsupama iš visų pusių arba viename krašte paliekamas tarpas, kurį užstoja medžiotojai. Varovų lėtai varomi, bėgdami palei vėliavėles, ar blaškydamiesi po aptvarą, vilkai pribėga prie jų laukiančių medžiotojų. Iš visų pusių aptvertus vilkus galima palikti kitai dienai – iš aptvaro paprastai neišeina.

Vilkas – kiekvieno medžiotojo svajonė. Trofėjus yra kailis ir kaukolė. Svarbu juos nesugadinti ir teisingai paruošti (žiūr. 8.4.).

Vilkai, gaudydami medžiojamuosius žvėris, padaro žalos medžioklės ūkiui. Šios žalos dydis labai priklauso nuo vilkų ir jų aukų gausumo. Bet nereikia pamiršti, kad vilkai pirmiausia sugauna ligotus, silpnus gyvūnus, o tai yra natūralioji atranka, naudinga visoms rūšims.