Juodasis šeškas (šeškas). Lieknas, trumpakojis žvėrelis. Kūno masė paprastai mažesnė nei 1 kg. Ausys trumpos. Akuotplaukiai tamsūs, vilnaplaukiai gelsvi. Kojos juodos. Turi gerai išvystytas analines liaukas, kurių sekretas skleidžia aštrų, nemalonų kvapą. Patelės ir patinai išvaizda nesiskiria.
Gyvena ne tik žmogaus kaimynystėje, kaip daug kas neteisingai mano. Aptinkamas miškeliuose, upelių šlaituose, kirtimuose. Minta dažniausiai peliniais graužikais, varliagyviais, paukščiais bei jų kiaušiniais. Ėda dvėseną. Poruojasi kovo-balandžio mėn. Nėštumas apie 1,5 mėn. Gimdo 3-6 jauniklius. Jie gimsta labai silpni, akli, uždaromis ausimis, apaugę retais pūkais. Praregi tik po mėnesio. Subręsta po metų. Šeškas, gindamas jauniklius, elgiasi labai drąsiai: skleidžia stipriai dvokiantį kvapą, puola net žmogų.
Naktiniai. Sugeba gerai laipioti, bet į medžius nelipa. Gerai plaukia. Slepiasi po įvairiais daiktais, tarp šaknų, rečiau – savo išsikastuose urveliuose. Bėga šokuodamas, todėl pėdsakai labai panašūs į visų kiaunių šeimos žvėrelių pėdsakus.
Šeškus leidžiama medžioti nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. Juos lengviausia pagauti spąstais, gaudyklėmis. Kailiukas, ypač žieminis, gražus ir vertingas.
XVHI-XIX a Lietuvos gyvūnijos aprašymuose šeškas minimas kaip visur paplitęs ir dažnas žvėrelis, darantis daug žalos naminiams paukščiams. Dabar jų yra nepalyginamai mažiau. Gamtoje šeškas didesnės žalos nedaro. Pakliuvęs į paukštidę, gali išpjauti visus paukščius, išgeria kiaušinius. Panašiai elgiasi ir triušidėje. Vis dėlto, naminiams paukščiams daroma žala gerokai perdėta. Į tvarkingai įrengtus pastatus (paukštides, triušides) nepatenka.