Miškinė kiaunė. Lieknas, grakštus žvėrelis. Kūno masė iki 1 kg. Kojos trumpos, todėl žeme bėga šuoliuodami. Uodega papurusi, ilgoka. Kailis gelsvai rudas. Pasmakrėje ir kaklo apačioje yra geltona arba oranžinė dėmė, kuri kyliu tęsiasi ant krūtinės tarp priekinių kojų. Plikas nosies galiukas juodas. Uodega maždaug trečdaliu išsikiša už ištiestų užpakalinių kojų. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena miškuose, net ir nedideliuose, upelių šlaituose, krūmynuose. Užklysta į sodybas, ypač esančias pamiškėse. Maisto ieško ant žemės ir medžiuose. Minta peliniais graužikais, paukščiais ir jų jaunikliais (sunaikina daug ne tik atviruose lizduose, bet ir uoksuose bei inkiluose perinčių paukščių), vabzdžiais. Nevengia dvėsenos. Rudenį ėda uogas.
Ruja liepos mėn. Nėštumas apie 9 mėn., bet gemalas ilgą laiką nesivysto. Balandžio pabaigoje gimsta 3-5 jaunikliai. Jie gimsta akli, uždaromis ausimis, apaugę tik retais pūkeliais. Pradžioje vystosi labai lėtai. Praregi tik po mėnesio. Subręsta antrais arba trečiais metais. Jauniklių susilaukia lizde, kuris gali būti inkile, uokse, voverės ar apleistame stambaus paukščio lizde, malkų rietuvėje, akmenų krūvoje ir pan.
Kiaunės yra naktiniai gyvūnai. Dieną praleidžia uoksuose, inkiluose, paukščių lizduose, šakų, malkų, akmenų krūvose ar tiesiog eglės šakų tankmėje. Labai judrios ir vikrios, puikiai laipioja medžiais ir juose praleidžia daug laiko. Aktyvios visais metų laikais. Visų kiauninių šeimos žvėrelių pėdsakai panašūs, nes jų kojos trumpos ir jie bėga šuoliukais. Abi kojas deda beveik greta.
Medžioti leidžiama nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. Medžiojamos sėlinant ir gaudant spąstais, gaudyklėmis. Sėlinant medžiojama iškritus šviežiam sniegui. Pėdsakais žvėrelis atsekamas iki dienojimo vietos uokse, inkile, voverės ar stambaus paukščio lizde, malkų rietuvėje, po kelmu ar po šakų krūva ir pan. Iš ten išbaidoma ir šaunama 3,5 mm šratais. Atsekti kiaunę iki dienojimo vietos nelengva. Mat į slėptuvę ji grįžta medžiais. Tad reikia orientuotis pagal nukrėstus žievės gabalėlius, spyglius, smulkias sausas šakeles. Iš slėptuvės medyje kiaunė išbaidoma stuksenant į kamieną. Iš po kelmo, šakų krūvos ar kitos slėptuvės – badant plonu, metaliniu strypu. Tokia medžioklė nepalyginamai paprastesnė, kai talkina šuo (dažniausiai – laika). Šuo aptinka žvėrelio dienojimo vietą ir ją aploja. Toliau viskas taip pat, kaip medžioklėje sekant pėdomis. Kiaunių kailis gražus ir vertingas.
Nuo kiaunių labiausiai nukenčia visi paukščiai, perintys tiek ant žemės, tiek medžiuose. Sugauna nemažai voverių. Kartais išpjauna naminius paukščius, triušius.