Šernas. Patinų (kuilių) kūno masė iki 200 (retai iki 300), patelių (kiaulių) – iki 130 – 150 kg. Galva didelė, pleištiška. Snukis ilgas, baigiasi knysle. Akys mažos. Kaklas nežymus. Liemuo iš šono kiek plokščias. Pirmamečių šernų kūnas apaugęs rusvai rudais, o suaugusių – juosvais šeriais. Vasarą šeriai šviesesni, trumpesni, retesni. Žiemą po jais yra tankūs rudi vilnaplaukiai. Ilgiausi šeriai auga ant keteros. Uodega baigiasi ilgų plaukų kuokštu – kutu. Kojos trumpos.
Pirmamečiai šernai žiemą išsiskiria nedideliu ūgiu ir rusvai rudu kailiu. Vyresnių kailis tamsus. Pirmamečiai ir antramečiai (iki rujos), nepriklausomai nuo lyties, laikosi būriais (bandomis). Būryje būna ir suaugusi patelė (motina), neretai ne viena (kai susiburia kelios šeimos).
Trečiamečiai ir vyresni patinai laikosi pavieniui. Jų papilvėje matomas pailgėjusių plaukų kuokštas – šepetėlis. Vidutinio amžiaus (3-6 m.) patinų snukis pakumpęs, nugaros linija nuo kūno vidurio uodegos link eina žemyn, uodegos kutas nukaręs žemiau šlaunies sąnario. Senų patinų snukis labai pakumpęs, ryškios iltys, nugaros linija nuo vidurio staiga išlinkusi žemyn. Dar stambesnė ir ilgesnė, su dideliu kutu uodega.
Patelių uodega be ryškaus kuto. Vidutinio amžiaus (3-6 m.) patelės nugaros linija tiesi. Uodega iki šlaunies sąnario ar kiek ilgesnė. Ryškūs speniai (vasarą). Senų patelių nugaros linija tiesi arba, labai senų, ties viduriu įlinkusi. Uodega ilga, į galą plonėjanti, nukarusi gerokai žemiau kulno sąnario. Speniai neryškūs (vasarą). Snukis pakumpęs, bet mažiau nei patinų.
Gyvena miškuose (labiausiai jiems tinkami nelabai dideli, su dirbamais laukais besi-kaitaliojantys miškai), krūmynuose. Vasarą dažnai apsistoja aukštų žolinių augalų sąžalynuose (dilgėlynuose, vingiorykštynuose, paežerių ar kitų drėgnų vietų nendrynuose ir net kultūrinių augalų laukuose – kukurūzuose, kviečiuose).
Maitinasi dažniausiai ne miškuose, o žemės ūkio naudmenose. Maistas labai įvairus. Apie 95% raciono sudaro augalinis maistas. Ėda grūdus, požemines augalų dalis, žolę, giles, obuolius. Likusius apie 5% raciono sudaro gyvūninis maistas: peliniai graužikai, vabzdžiai ir jų lervas, sliekai, moliuskai (sraigės, dvigeldžiai), dvėsena. Vasarą ir rudenį didelę maisto dalį sudaro žemės ūkio kultūros (grūdines ėsti pradeda nuo pieninės brandos).
Lytiškai subręsta antraisiais metais, patelės – kartais 8-10 mėn. amžiaus. Jei populiacijoje yra pakankamai vyresnio amžiaus patinų, jaunesni kaip 3,5 metų rujoje nedalyvauja – nukonkuruoja vyresni. Ruja lapkričio-gruodžio (sausio) mėn. Patinai kartais tarpusavyje rungiasi. Nėštumas apie 4 mėn. Dauguma jauniklių gimsta kovo-balandžio (gegužės) mėn. Patelė atsiskiria nuo bandos ir nuošalioje vietoje padarytame guolyje atveda 4-8 (iki 12) jauniklių. Apie savaitę laiko jie guli guolyje, vėliau pradeda sekioti paskui motiną, o nuo 2-3 savaičių jau knaisioja žemę. Patelė, būdama su jaunikliais, gali būti agresyvi. Jaunikliai išilgai gelsvai ir rudai dryžuoti. Po 3-5 mėn. dryžuotumas išnyksta ir kailis tampa rusvai rudas.
Patelės ir pirmamečiai bei antramečiai jaunikliai gyvena būriais (bandomis). Trečiamečiai ir vyresni patinai laikosi pavieniui. Aktyvūs sutemose ir naktį. Vasarą maudosi purve ir, po to, trinasi į medžius. Žiemą iš šakų, žolių neretai įsiruošia guolius. Kartais, ypač seni patinai, gulasi įsiknisę į skruzdėlynus (siekiant to išvengti, skruzdėlynai aptveriami). Atsargūs ir jautrūs. Mato prastai, bet judančius objektus pastebi greitai. Turi gerą uoslę ir klausą, jaučia žemės virpesius. Konkuruoja su tauriaisiais elniais. Ten, kur tauriųjų elnių nemažai, jie šernus iš šėryklų išveja.
Pėdos panašios į tauriojo elnio pėdas, bet šernų kraštiniai pirštai (II ir V) yra žemai ir nemaži, todėl einant siekia žemę ir atsispaudžia net tvirtame grunte. Pagal pėdas galima nustatyti žvėries dydį. Veiklos pėdsakai, tai išknisimai, maudymosi purve vietos, trynimosi medžiai.

Šernus medžioti MT leidžia visus metus. Jie medžiojami tykojant, sėlinant, varant. Iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama stambiomis (8-9 mm) grankulkėmis arba kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių (jei šaunamas suaugęs šernas) arba mažesnė kaip 2000 džaulių (jei šaunamas antrametis šernas arba jauniklis). Patikimiausias šūvis – į širdies plotą.
Prieš naudojant sumedžiotų šernų mėsą maistui, medžioklės vadovas privalo pateikti veterinarijos specialistui patikrinti visus sumedžiotus šernus, ar šie nėra užsikrėtę trichinelioze. Tai dažniausiai šernų platinama užkrečiama liga (žiūr. 7.4.). Kol patikrinimo rezultatų nėra, žvėrieną naudoti draudžiama. Vertingas trofėjus yra šerno iltys. Būtina tinkamai paruošti (žiūr. 8.4.).
Šernai, maitindamiesi žemės ūkio naudmenose, gali padaryti nemažą žalą. Mat jie nuniokoja kviečių, avižų, mišinių, žirnių, kmynų, kukurūzų pasėlius, išknisa pasodintas bulves, pievas, ganyklas. Norint atitraukti šernus nuo žemės ūkio kultūrų, įruošiami padariniai sklypeliai. Miške šernai laikytini naudingais. Nors ėda sliekus, išknisa skruzdėlynus, bet sunaikina ir daug miško kenkėjų. Suknisdami miško paklotę, pagreitina mineralizacijos procesą, pagerina sąlygas savaiminiam miško atžėlimui.
Šernų Lietuvoje daugiausiai buvo devinto dešimtmečio pabaigoje – apie 24 tūkst. , 2001 2002 m. medžioklės sezone sumedžiota apie 10 tūkst. (didžiausias per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų šių žvėrių skaičius buvo 23,5 tūkst.).