Pilkasis kiškis. Kūno forma primena naminį triušį: priekinės kojos žymiai trumpesnės ir silpnesnės negu užpakalinės. Ilgos ausys (palenktos į priekį gerokai išsikiša už snukio galo, kai baltojo kiškio vos siekia nosį). Kailis tankus ir švelnus, vasarą gelsvai rudas, žiemą pilkesnis. Seriasi du kartus metuose: kovo-balandžio ir spalio mėn. Patinas nuo patelė išvaizda nesiskiria. Kūno masė nuo 3,5 iki 6, dažniausiai – 4-4,5 kg.

Vėlyvos vados kiškiai rudenį būna kiek smulkesni, bet juos atpažinti laisvėje sunku. Sumedžiotų kiškių amžius nustatomas pagal priekinės kojos alkūnkaulio sustorėjimą išorinėje pusėje maždaug 1 cm aukščiau letenėlės (riešo sąnario). Sustorėjimaslengvai apčiuopiamas pirštais arba matomas padarius pjūvį – kuo kiškis jaunesnis, tuo sustorėjimas didesnis. 8-12 mėn. kiškiams sustorėjimas išnyksta.

Gyvena laukuose, krūmynuose, miškeliuose, miškuose (didelių miškų masyvo vidurio vengia). Žiemą, kai susidaro ištisinė storoka sniego danga, iš laukų pasitraukia į krūmus, miškelius. Minta augaliniu maistu. Vasarą ėda beveik vien tik žolinius augalus, rudenį dar ir įvairias sėklas, grūdus, žiemą – sumedėjusių augalų žievę, šakeles, ūglius, šieną, šakniavaisius. Kiškiui reikalinga maisto įvairovė (racione per 500 rūšių žolinių ir per 30 rūšių sumedėjusių augalų). Jiems būtinos mineralinės medžiagos. Todėl laižo laukuose išbarstytas trąšas ir dažnai apsinuodija.

Poravimasisi prasideda sausio-vasario mėn. Nėštumas trunka apie 1,5 mėn. Per vei-simosi sezoną atveda 1-3, kartais net 4 vadas. Vadoje 1-5, retai net 6-7 jaunikliai. Pirmoji vada paprastai būna kovo mėn. Ji pati mažiausia. Didžiausia vada – antroji. Kiškiai gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir po keliasdešimties minučių jau gali judėti, bet pirmosiomis dienomis niekur neina, visi kartu guli žolėje. Kasdien motina (o ne bet kokia kiškė, kaip dažnai neteisingai rašoma) juos pamaitina. Patelės pienas labai kaloringas, jo riebumas iki 20%. Kiškučiais motina rūpinasi 1-2 mėn. (vasarą trumpiau, rudenį ilgiau). Kiškučių termoreguliacija labai netobula, todėl lietingu ir šaltu oru jie sušlampa, sušąla ir žūva. Daug kiškučių ir suaugusių kiškių žūva per žemės ūkio darbus.

Kiškiai aktyvūs naktį. Dieną dažniausiai praleidžia guolyje, nors kartais galima pamatyti besimaitinantį ir dieną. Gyvena pavieniui, tik poravimosi metu galima pamatyti vienas kitą besivaikančius kelis kiškius.

Du ilgi, platūs užpakalinių kojų pėdų atspaudai priekyje, o už jų vienoje linijoje maži apvalūs priekinių kojų atspaudai – tai kiškio pėdsakas. Mat bėgdamas ilgas užpakalines kojas stato prieš priekines.

Pilkuosius kiškius leidžiama medžioti nuo lapkričio 3 d. iki vasario 1 d. Jie medžiojami grandine, katilu, varant, sėlinant, su šunimis. Aišku, galima medžioti ir tykojant (nedraudžiama!), bet šiuo būdu paprastai jų nemedžioja. Kai kurie medžiotojai sugeba kiškį pamatyti guolyje. Pamačius gulintį, reikėtų jį pabaidyti ir tik tada jau bandyti akies taiklumą. Mat šauti gulintį, taip pat vandenyje ar kitoje beviltiškoje situacijoje esantį kiškį neleidžia medžiotojo etika.

Kiškio klausa gera, o regėjimas prastas. Todėl, jo laukiant, maskuotis nereikia, bet nejudėti būtina. Judančius daiktus pastebi kaip mat. Šaunama 3,5-4,5 mm šratais. Kartais medžiotojas pagauna pašautą kiškį. Toks viena ranka paimamas už užpakalinių kojų ir pakeliamas, o kitos rankos delno kraštu stipriai suduodama per sprandą. Jokiu būdu negalima kiškį pribaigti (ir bet kokį kitą žvėrelį ar paukštį) šautuvo buože – taip elgtis draudžia Medžioklės taisyklės. Kiškio kailiukas švelnus, bet nepatvarus. Kiškiena skani, trapi, bet ją reikia mokėti paruošti, nes yra sausa. Kiškio taukai naudojami liaudies medicinoje. Dažniausiai pasitaikanti kiškių liga yra bruceliozė (žiūr. 7.4.).

Jei tikėti apskaitos duomenimis, 1970 m. jų buvo priskaičiuota 264 tūkst. Tais „gerais laikais” per sezoną būdavo sumedžiojama iki 60 tūkst. kiškių. Dabar jų žymiai mažiau. Oficiali statistika teigia, kad 2001-2002 m. medžioklės sezone buvo sumedžiota tik 8,3 tūkst. kiškių. Jie turi daug natūralių priešų. Suaugusius gaudo vilkai ir lapės, jauniklius sudoroja dar ir mangutai, šeškai, kiaunės, plėšrieji paukščiai, krankliai, pilkosios varnos. Bet ne šie plėšrūnai lėmė katastrofišką kiškių skaičiaus sumažėjimą. To priežastys kitos: žemės ūkio chemizavimas ir mechanizavimas, melioracija, laukų stambinimas.