Barsukas (opšrus). Vidutinio dydžio, tvirto kūno sudėjimo žvėrelis. Pavasarį kūno masė apie 8 kg, o rudenį, nutukęs – iki 15 kg. Kūnas pleišto formos – ilga ir siaura galva nežymiai pereina į kaklą, šis – į liemenį, o liemuo, pamažu platėdamas, baigiasi storu pasturgaliu. Uodega neilga. Kojos trumpos, bet stiprios. Pirštai su ilgais, pritaikytais rausti žemę nagais. Nuo snukio galo per akis ir ausis (jos trumpos) eina juodos juostos, o per viršugalvį ir galvos šonais – baltos juostos. Kūno apačia, kojos juodi, liemuo pilkas. Vasarą plaukai trumpi ir reti, beveik be vilnaplaukių. Rudenį plaukai pailgėja, sutankėja, išauga daugiau vilnaplaukių. Seriasi tuoj po žiemos įmygio. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena miškuose, (bet vengia didelių masyvų), krūmynuose, šlaituose. Maisto dažnai ieško pievose. Maistas labai įvairus. Minta varliagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais žinduoliais (pelėnais, kirstukais, kurmiais, ypač jų mažais jaunikliais), sliekais ir moliuskais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Ėda dvėseną. Daug suėda augalinio maisto. Tai ąžuolo gilės, vaisiai, uogos, sėklos, lapai, šaknys. Labai ėdrus. Rudenį labai nusipeni. Ruja pavasarį, tuoj po gimdymo. Tai reiškia, kad nėštumo trukmė beveik 12 mėn., bet ilgą laiką embrionas nesivysto (būna latentinėje būklėje). Po žiemos įmigio, dar neišlindusį iš urvo, patelė pagimdo 1-6 (dažniausiai 2-3) jauniklius. Jie gimsta akli, uždaromis ausimis. Auga ypatingai lėtai: praregi tik po 1-1,5 mėn., žinda net 3 mėn.
Visą laiką laikosi poromis. Visą laiką gyvena urvuose ir, jei jaučiasi saugiai, tuose pačiuose urvuose gyvena daug metų. Kiekvienais metais juos papildomai rausia. Todėl seni barsukų urvai yra ištisa požeminių labirintų sistema su daug išėjimų į paviršių. Neretai tokiuose urvuose kartu su barsukais gyvena lapės ir/ar mangutai. Rausia priekinėmis kojomis, o išraustą žemę ne paskleidžia aplinkui, kaip tai daro lapė ar mangutas, o nustumia tolyn užpakalinėmis kojomis. Žemę stumia visada ta pačia vieta, todėl šonuose susidaro 20-30 cm aukščio kauburėliai. Urvo landa dažniausiai po šaknimis ar po akmeniu ovalo formos – 30-40 cm pločio ir 20-30 cm aukščio. Prie urvų visada švaru: niekuomet nebūna maisto liekanų, išmatų. Už kelių ar keliasdešimt metrų nuo urvo arba vienoje urvo atšakoje būna „išvietė”. Aktyvus tik naktį. Medžioti išeina saulei nusileidus. Iš urvo lenda labai atsargiai. Pirmiausiai iškiša galvą, apsidairo, apsiuosto, klauso. Jei yra nors menkiausias įtarimas – kaip mat pasislepia urve. Pasirodo vėl tik po 10-15 min. Atgal grįžta prieš aušrą ir greitai įlenda urvan. Rudenį iš sausų lapų, žolių urve įsiruošia žiemos guolį ir nuo lapkričio-gruodžio iki kovo mėn. jame miega. Nors įmygis gilesnis nei manguto, tačiau ir barsukas šiltomis dienomis iš urvo išlenda, vaikšto, bet nesimaitina. Pavasarį žiemos guolio paklotą užverčia žemėmis. Vaikšto remdamasis visa pėda, todėl pėdsakuose matosi ne tik pirštai su nagais, bet ir platus kulnas.
Barsukus leidžiama medžioti pagal licencijas nuo spalio 1 d. iki gruodžio 1 d. Medžiojami urvuose su urviniais šunimis. Retas šuo barsuką iš urvo išvaro, o dar rečiau pasmaugia ir išvelka. Dažniausiai, pagal lojimą nustačius vietą, kur yra barsukas, urvas prakasamas ir barsukas ištraukiamas. Po to urvas užtaisomas. Jauną, nepatyrusį šunį barsukas gali smarkiai sužeisti arba užkasti urve.
Trofėjus yra barsuko kaukolė. Barsuko kailis šiurkštus, menkavertis, bet oda stipri, nepraleidžia vandens. Iš akuotplaukių buvo gaminami aukštos kokybės dailininkų teptukai. Riebalai vertinami liaudies medicinoje, vartojami įvairių tepalų gamyboje. Medžioklės, žemės ir miškų ūkiui žymesnio poveikio nedaro. Juo labiau dabar, kai barsukų nedaug. Oficiali statistika skelbia, kad 2001-2002 m medžioklės sezone Lietuvoje buvo sumedžiotas tik 21 barsukas.