Taurusis elnias. Patinų kūno masė 200-250 kg, patelės smulkesnės – 2/3 patino masės. Kojos ilgos, laibos. Ausys ilgos, judrios. Kaklas nežymiai plokščias. Senesnių patinų jis storesnis, apaugęs gerokai ilgesniais plaukais – karčiais, todėl atrodo trumpesnis. Uodega trumpa, apie jos pamatą gelsvai rudas veidrodėlis. Šeriasi du kartus per metus. Vasarą nugara ir šonai rusvai rudi, papilvė šviesiai pilka. Žiemą kailis pilkai rudas, plaukai du kartus ilgesni nei vasarą, o patinų papilvė juoda. Jauniklių kailis pirmųjų metų vasarą, o kartais dar ir žiemą, dėmėtas.
Patinai turi ragus. Kasmet nuo vasario pabaigos iki gegužės mėn. juos numeta. Kuo jaunesnis žvėris, tuo vėliau juos numeta. Nauji ragai pradeda augti po savaitės ir iki rugpjūčio pabaigos užauga. Tuomet jie padengti trumpais plaukais apaugusia oda, kuria per rugpjūčio mėn. nutrina į medžius. Pirmieji ragai išauga antraisiais metais. Sveiko normaliai besivystančio žvėries iki 10-12 (14) metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims jie kasmet menkėja. Maksimali Lietuvos elnių ragų masė būna iki 11 kg, ilgis-iki 115 cm.
Normaliai išsivysčiusio, jau subrendusio tauriojo elnio ragą sudaro kamienas, rožė i .miikėlio formos sustorėjimas kamieno pamate) ir nuo kamieno atsišakojusios šakos. Pirmoji, prie pat rožės esanti šaka vadinama akine, antroji – tarpine arba ledine (jos gali ir nebūti), trečioji – pokarūnine. Kamieno viršuje esančios šakos sudaro karūną. Ragų paviršius išraižytas vagelių (buvusių kraujagyslių, kurios maitino augantį ragą, žymės) ir „nusėtas” kauburėliais – perlais. Dėl ligų, senatvės, mechaninių sužeidimų, vidaus sekrecijos liaukų veiklos sutrikimo neretai išauga nenormalūs ragai.
Tiksliai nustatyti gyvų tauriųjų elnių amžių, ypač vidutinio amžiaus žvėrių, neleng­va. Jaunų patinų kaklas plonas, be karčių; galva iš profilio smaili, ją laiko iškeltą į viršų, todėl kaklo ir nugaros linijų kampas status, gogo nematyti, nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu smailas. Visumoje žvėris atrodo grakštus, nemasyvus, svoris vienodai išsidėstęs ant priekinių ir užpakalinių kojų. Tauriajam elniui senstant, kaklas storėja, karčiai tankėja ir ilgėja, galva iš profilio darosi vis bukesnė, kampuota (trikampio formos), ją laiko vis labiau nuleistą, todėl kaklo ir nugaros linijų kampas vis didėja, eidamas galvą linkčioja, atsiranda ir didėja gogas, nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu darosi vis bukesnis. Senas taurusis elnias atrodo masyvus, svorio centras ties priekinėmis kojomis (kūnas j užpakalį siaurėja). Kuo elnias senesnis, tuo visi šie požymiai ryškesni.
Nustatyti gyvų patelių amžių dar sunkiau. Jaunos patelės grakščios, jų kūno „lini­jos” apvalios, pilvas nenukaręs, galva iškelta aukštyn, ausys stačios. Senstant, liemuo atrodo vis kaulėtesnis, nukąra pilvas, kaklas sustambėja, vis labiau išlinksta, o senai elnei ant jo neretai išauga nedideli karčiai, ausys vis labiau nulinksta į šonus.
Jiems tinkamiausi lapuočių ir mišrūs miškai. Vengia grynų pušynų. Maitindamiesi dažnai lankosi žemės ūkio naudmenose. Minta augaliniu maistu: žoliniais augalais (per 70 rūšių), puskrūmiais (viržiai, mėlynės, bruknės), sumedėjusių augalų lapais, ūgliais, žieve (labiausiai mėgsta uosį, ąžuolą, drebulę, karklą, eglę, pušį), vaisiais (ąžuolo gilės, obuoliai). Ėda kultūrinius augalus (dobilus, žiemkenčių želmenis ir grūdus, avižas, kuku­rūzus, runkelius). Per parą suėda 10-15 kg pašarų.
Aktyviausiai rujoja rugsėjo mėn. Prieš rują fiziškai išsivystę patinai užima individu­alias teritorijas. Į pamėgtas rujojimo vietas po vasaros klajonių ateina iš gana toli. Teri­toriją žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, ragais aplaužydami medelius, baubimu. Baubti pradeda vakare 18-19 vai. ir baigia 9-10 vai. ryte. Kartais baubia ir dieną. Prie baubiančio patino renkasi patelės. Taip susidaro haremai. Patinas stengiasi išlaikyti pateles kuo mažesniame plote, bet haremo vedle visada būna patelė.
Suaugęs patinas jaunus ir silpnus patinus iš užimtos teritorijos išveja, o su stipriais varžovais rungiasi. Silpnesni pabėga. Kartais dvikova baigiasi vieno iš varžovų žuvimu. Tai atsitinka tada, kai kito patino ragai yra smailūs (be karūnų). Būna, kad varžovų ragai susikabina. Tada žūva abu. Patinai per rują nesimaitina ir netenka apie 20-25% kūno masės. Nėštumas trunka apie 8 mėn. Gegužės-birželio mėn. gimsta dažniausiai vienas jauniklis, kuris jau po kelių valandų geba eiti, o po poros dienų – bėgti. Keturių savaičių pradeda ėsti žolę.
Taurieji elniai gyvena būriais, kurių struktūra skirtinga. 1. Patelės su tų metų ir per­nykščiais jaunikliais (neretai kartu būna ir jauni iki 3 m. amžiaus patinai). 2. Patinai (nusenę patinai laikosi pavieniui). 3. Rujos haremai – patinas ir 2-4 patelės su jaunikliais. Natūralūs tauriųjų elnių priešai yra vilkai. Pirmomis dienomis jauniklius kartais gali įveikti lapės.
Tauriųjų elniu šoniniai pirštai (II ir V) yra aukštai ir įsispaudžia tik labai klampiame grunte. Pagal pėdsakų didumą galima atskirti jaunus žvėris nuo suaugusių, pagal formą patinus nuo patelių (patinų pėdsakas bukesnis). Skiriasi ir skirtingo amžiaus elnių žingsnis. Jauni žvėrys užpakalinę koją stato prieš priekinės kojos pėdą, vidutinio amžiaus tiksliai į priekinės kojos pėdą, seni – šiek tiek už pėdos. Pagal tauriųjų elnių žiemos ekskrementų (jie išsilaiko ilgai) apskaitas galima nustatyti žiemojusių žvėrių skaičių, jų santykį pagal lytį (patinų ir patelių ekskrementai skiriasi: patinų daug storesnį,patelių – labiau pailgi), susitelkimo vietas.
Tauriuosius elnius medžioti leidžiama pagal licencijas: patinus (tik medžiotojams selekcininkams)- nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 15 d., pateles ir jauniklius-nuo spalio liki vasario l d. Jie medžiojami tykojant, sėlinant (dažniausiai per rują), varant. Draudžiama medžioti perspektyvius patinus. Iš lygiavamzdžio šautuvo šauti leidžiama tik kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 m. atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių. Šaunama į širdies plotą. Jokiu būdu, net iš graižtvinio šautuvo, negalima šauti į galvą, nepatartina šauti ir į kaklą. Iš vieno sumedžioto tauriojo elnio vidutiniškai gaunama apie 70 kg žvėrienos. Vertingiausias trofėjus, žinoma, – ragai. Juos būtina tinkamai paruošti ir pristatyti į medžioklės trofėjų apžiūrą (žiūr.8.4). Mažasis trofėjus yra iltiniai (perliniai) dantys esantys viršutiniame žandikaulyje. Jie naudojami papuošalų gamyboje.
Kur elnių yra daug, jie padaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Ypač didelę žalą padaro kietųjų lapuočių (uosio, ąžuolo) jaunuolynuose. Žaloja ir eglių kultūras. Todėl, norint apsaugot vertingus medynus, reikėtų naudoti repelentus, vertingiausius miško plotus aptverti, gerinti natūralias mitybos sąlygas žiemą papildomai šeriant ir, aišku, reguliuoti žvėrių skaičių medžiokle. Iš žemės ūkio kultūrų nuo elnių dažniausiai nukenčia cukriniai runkeliai.
XlX a. Lietuvoje taurieji elniai buvo išnykę. Jų reaklimatizacija susijusi su Žagarės miškais. Per l pasaulinį karą jie pabėgo (ar buvo paleisti) iš grafo Naryškino aptvarų.Galėjo ateiti ir iš Latvijos, nors jie yra labai sėslūs. Į pietų Lietuvos miškus pavieniai žvėrys įmigravo iš Lenkijos ir Karaliaučiaus srities. 1956 ir 1972 m. keturiose vietose
imivo paleisti iš Voronežo srities (Rusija) atvežtas 51 taurusis elnias. 1969-1983 m. Lietu­voje buvo sugauta ir pervežta į kitas vietas apie 800 šių žvėrių. Tokių būdu jie išplito visuose rajonuose.
Tauriųjų elnių Lietuvoje daugiausiai buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje – apie 16 tūkst., bet po to jų skaičius pradėjo sparčiai mažėti. 2001-2002 m. medžioklės sezone sumedžioti tik 1288 žvėrys (didžiausias per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų šių žvėrių skaičius buvo 4,6 tūkst.).