Danielius.

Gerokai mažesni už taurųjį elnią. Kūno masė apie 90 kg. Patinai kiek stambesni už pateles. Ne toks grakštus kaip kiti elniai, kojos trumpokos. Kailis vasarą gelsvai rudas, į šonų apačią šviesėjantis. Nugara ir šonai dėmėti. Per nugaros vidurį tęsiasi tamsesnė, ypač ryški ant pasturgalio ir uodegos, juosta. Uodega palyginti ilga (iki 20 cm). Veidrodėlį iš viršaus ir šonų juosia tamsių plaukų juostelė. Žiemą plaukai ilgesni, tankesni ir tamsesni, dėmėtumas neryškus arba visai neįžiūrimas. Patinai turi ragus. Pirmieji danieliaus ragai – nedideli kauliniai iešmeliai su sustorėjusiu pamatu. Suaugusio individo ragą sudaro kamienas, akine ir pomentinės šakos, mentė. Geriausiai išsivysčiusius ragus nešioja 8-10 metų danieliai. Vyresniu patinų ragai pradeda menkėti. Danieliai ragus meta balandžio-gegužės mėn. (senesni ankščiau, jaunesni ir ligoti – veliau). Netrukus pradeda augti nauji ragai, kurie iki rugpjūčio mėn. sukaulėja.
Patinų amžių galima nustatyti pagal kūno išvaizdą ir ragus. Jaunų elnių galva iš šono smaili, plonas kaklas, nestambi priekinė kūno dalis. Vyresnių patinų galva platesnė, kaklas storesnis, nuo 3 – 4 metų atsiranda „Adomo obuolys”, priekine kūno dalis masyvesnė. Gogas išryškėja tik nuo 8 metų amžiaus. Jauni žvėrys kaklą laiko iškelę statmenai, vyresnių patinų kaklas nuleistas, bet ne taip žemai kaip tauriųjų elnių. Jaunų patelių kūnas lieknas, kojos ilgos, plonas kaklas. Vyresnių patelių ilgesnė galva, storesnis kaklas, pilvas kiek nukabęs. Senų žvėrių kaklas ir galva prakaulūs, nukabęs pilvas, įkritę šonai.
Danieliui labiausiai tinkami nedideli lapuočių ir mišrus miškai. Vasarą minta įvariais žoliniais augalais, žiemą ėda lapuočių medžių ir krūmų ūglius ir žievę, viržius, mėlynes. Mėgsta ąžuolų giles, laukinių obuolių ir kriaušių vaisius.
Rujoja rugsėjo – spalio mėn. Patinas laikosi su keliomis patelėmis, išveja iš būrio jaunus patinus. Rujojančio patino balsas kimus, primena kosėjimą. Patelės pradeda rujoti antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais. Nėštumas trunka 7,5 – 8 mėn. Gimsta 1, retai 2 jaunikliai.
Rudenį ir žiemą būna susitelkę į mišrius (patinai, patelės, jaunikliai) būrius. Vasarą būriai pakrinka, gyvena pavieniui ar mažomis grupelėmis. Danielių pėdsakai (3,5 – 4,5 x 5,5 – 8,0 cm) pailgesni ir smailesni nei tauriojo elnio. Svarbus skiriamasis bruožas – didelis, apimantis puse kanopos, trynes atspaudas (tauriojo elnio tryne sudaro apie trečdalį kanopos atspaudo).
Danielių tėvynė – pietų Europa. Į Lietuvą pirmą kartą įvežti didikų ir kunigaikščių XVIII a. buvo laikomi dvarų parkuose. Veliau išnyko. 1976-1977 metais iš Vengrijos, Ukrainos, buvusių VDR ir Čekoslovakijos įvežta ir j aptvarus Marijampolės bei Šilutės rajonuose išleista 90 danielių. Veliau dalis jų išleista į laisvę. Dabar laisvėje ir aptvaruo­se jų yra apie 500.
Danielius medžioti leidžiama pagal licencijas: patinus (tik medžiotojams selekcininkams) – nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d., pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 iki gruodžio 31 d. Jie medžiojami tykojant, sėlinant. Draudžiama medžioti perspektyvius patinus. Iš lygiavamzdžio šautuvo šauti leidžiama tik kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio
kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2000 džaulių. Šaunama į širdies plotą.
Vertingiausiais trofėjus – ragai. Juos būtina tinkamai paruošti ir pristatyti j medžiok­lės trofėjų apžiūrą (žiur. 8.4.). Danielių mėsa labai vertinama.