Laukinės antys . Lietuvoje gyvenančios antys skiriamos j dvi grupes: plaukiojančios ir nardančios. Jos skiriasi pagal maitinimosi būdą. Gamtoje jos atskiriamos pagal plaukiančio paukščio siluetą. Plaukiojančių ančių aiškiai matoma uodega, nardančių uodegos tarsi nėra -nugara palaipsniui nusileidžia vandenin. Rankose šios antys skiriamos pagal užpakalinį 11 (pirmąjį) kojos pirštą. Plaukiojančių jis mažas (4-8 mm), be odos skiautės. Nardančių – žymiai didesnis (1,5-2 cm), su odos skiaute. Antys yra nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 0,2-1,5 kg) paukščiai. Kaklas ilgas, snapas platus. Kojos trumpos, silpnos, trys pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Kaip ir dauguma vandens paukščių, turi gerai išsivysčiusią riebaline (pasturgalio) liau­ką, kurios riebiu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios neslaptų. Vėlyvą rudenį, žiemą, pavasarį patinų (ančių patinai neretai vadinami gaigalais) plunksnos ryš­kiaspalvės. Sis plunksnų apdaras vadinamas vestuviniu. Vasarą, rudens pradžioje patinų apdaras panašus į patelių apdarą. Tai poilsio apdaras. Aiškus apdaro skirtumas atskirais metų laikais vadinamas sezoniniu dimorfizmu. Patelės visais metų laikais raibos, pilkos – jų vestuvinis ir poilsio apdarai mažai skiriasi. Aiškus patinų ir patelių apdaro skirtumas vadinamas lytinių dimorfizmu. Pradėję skraidyti jaunikliai būna panašūs į pateles.
Ančių plunksnos tankios, daug pūkų. Šeriantis plasnojamosios plunksnos iškrenta beveik vienu metu, todėl iki 3 savaičių, kol neužauga naujos, negali skraidyti. Sparne yra kitos spalvos, neretai žvilgančių plunksnų plotelis – veidrodėlis. Įvairių rūšių ančių veidrodėlis nevienodas (svarbus požymis nustatant anties rūšį).
Gyvena prie vandens: įvairaus tipo pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose, ežeruose, upių pakraščiais. Kartais įsikuria net visiškai nedideliuose tvenkinėliuose, me­lioracijos kanaluose, o didžiosios antys – net dirbamuose laukuose, gana toli nuo vandens.
Plaukiojančios antys paprastai maitinasi nenardydamos. Maistą paprastai renka ne iš giliau nei pasiekia ištiesusios kaklą. Nardančios antys maitinasi net kelių metrų gylyje – nardydamos. Plaukiojančiųjų ančių mityboje vyrauja augalinis maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį vakarais, jau temstant jos skrenda j miežienas, į kvietienas maitintis, ypač jei jose yra vandeniu apsemtų plotelių). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, dėlėmis, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis ir žuvytėmis. Nardančiųjų ančių maisto racione vyrauja gyvūninis maistas.
Lizdai ant žemės, kai kurių rūšių – uoksuose. Ant žemės perinčių ančių lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Lizduose visuomet daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12 vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Patinai tuo metu nuošaliose, ramiose vietose šeriasi. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną aplei­džia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maiti­nasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų. Nemažai ančių kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės.
Visos antys gerai plaukioja, o nardančiosios – ir nardo. Sausumoje vaikšto nevikriai, krypuodamos j šonus. Skrydis greitas. Ilgais atstumais kai kada, kaip ir žąsys, skrenda išsidėstę kampu ar įžambia linija. Vasaros pabaigoje Lietuvoje gyvenančios antys tel­kiasi į būrius ir išskrenda žiemoti j Vakarų ir Pietų Europą, o kai kurios rūšys – net į Šiaurės ir Vakarų Afriką. Nemažai didžiųjų ančių ir pavienės kitų rūšių antys lieka žiemoti neužšąlančiuose vidaus vandens telkiniuose. Likusias žiemoti antis reikia lesinti. Antys ne tokios baikščios, akylos, įtarios kaip žąsys.
Vandens telkinių pakraščiuose, salelėse, kur vasarą gyvena antys, matosi daug plunksnų, nutupėti ir iššliaužioti krantai.
Lietuvoje leidžiama medžioti didžiąsias, kuoduotąsias, rudagalves antis , dryžiagalves bei rudagalves krykles, klykuoles, laukius. Jos gausiausios iš visų Lietuvoje perinčių ančių.
Medžioti leidžiama nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d., . Antys medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties, viliojant (su krykštė). Galima naudoti ančių profilius, maketus. Rekomenduotina medžioti su paukštiniu šunimi, nes be šuns daug sužeistų, o ir mirtinai nušautų paukščių nesurandama ir lieka supūti. Šaunama 3-3,5 mm šratais.
Didžioji antis. Plaukiojančioji. Kūno masė 1-1,5 kg. Tai naminės anties protėvis. .Sparnų veidrodėliai tamsiai mėlyni. Kojos oranžinės. Patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilką. Patelė rudai rusva, raiba. Lietuvoje tai gausiausiai aptinkama ančių rūšis. Gerai prisitaiko prie besikeičiančio kraštovaizdžio (plastiška). Dabar lizdai aptinkami ne tik įprastinėse vietose, bet ir ant šieno kupetų ir šiaudų stirtų, medžiuose (senuose varnų lizduose), žvėrių ėdžiose, dirbamuose laukuose, net inkiluose ir pan. Daug jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose.

Kuoduotoji antis (kuode). Nardančioji. Mažesnė už didžiąją antį. Patinų vestuviniu a | n lai u galva, kaklas, krūtinė ir visa viršutinė kūno dalis juodi. Viršugalvyje ilgokas, nusviręs kuodas. Kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Patelės ne tokių ryškių spalvų, vietoj juodos spalvos yra ruda, o kuodas trumpesnis. Plaukia giliai nugrimzdusios (nugaros virš vandens kyšo tik siaura juostelė). Daug nardo. Kyla skristi nenoriai. Pabaidytos dažnai paneria. Nebaikščios. Antra pagal gausumą (po didžiosios anties). Migracijos laikotarpiu kai kur jų susikaupia tūkstančiai. Negausiai lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telki­niuose. Perėti pradeda vėlai, todėl medžioklės sezono pradžioje būna nemažai dar neskraidančių jauniklių. Juos medžioti draudžia ne tik medžioklės taisyklės – kultūringas medžiotojas to niekada nedarys, nes tai visiškai nesiderina su medžiotojo etikos normomis. Medžiojamos nuo rugsėjo 15 d iki gruodžio 15 d.

Rudagalvė antis. Nardančioji. Mažesnė už didžiąją antį. Patinų vestuviniu apdaru galva ir kaklas ryškiai rudi, krūtinė ir pauodegys -juodi. Likusi kūno dalis šviesiai pilka, patelė rudai pilka. Palyginti trumpu ir storu kaklu, didele, aukštu viršugalviu galva. Plaukia giliai nugrimzdusios (nugaros virš vandens kyšo tik siaura juostelė). Daug nardo. Pa­baidytos dažniausiai ne kyla skristi, bet neria. Sausumoje vaikšto nedaug, nevikriai. Nebaikščios. Antra pagal gausumą Lietuvoje perinti nardančioji antis. Labai gausi per rudenines migracijas. Nedaug jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose.

Dryžgalvė ir rudagalvė kryklės. Abi plaukiojančiosios. Mažiausios Lietuvos antys. Kūno masė 0,2-0,5 kg. Dryžgalvės kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs. Rudagalvės kryklės veidrodėlio pusė ryškiai žalia, pusė juo­da, o plasnojamųjų plunksnų stiebai tamsūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių patinus poilsio apdaru ir pateles. Kryklių skrydis labai greitas. Gana paplitę.

 
Lietuvoje aptinkama ir ne viena dešimtis ančių rūšių, kurias medžioti draudžiama. Medžiotojams būtina jas, ypač įrašytas į Raudonąją knygą, gerai pažinti ir nenušauti. Į Raudonają knygą įrašytos 7 ančių rūšys.
Laukys. Tai vištelinių (vandens vištų) šeimos atstovas (ne antinis). Kiek mažesnis už didžiąją antį – kūno masė 0,6-0,9 kg. Visos plunksnos tamsiai pilkos, beveik juodos (iš toliau atrodo visiškai juodas). Labai ryškus požymis, pagal kurį laukys lengvai atskiriamas nuo kitų paukščių – snapas ir kakta (plunksnomis neapaugęs odos plotas) balti. Snapas panašus j vištos snapą. Kojų pirštai su plaukiojamosiomis skiautėmis (pirštai plaukiojamąja plėve, kaip ančių, nesujungti). Patinas ir patelė išvaizda nesiskiria. Vieno­di ir vestuvinis bei poilsio apdarai. Kaip ir ančių, žąsų, šeriantis per trumpą laiką iškrinta visos plasnojamosios plunksnos ir iki 3 savaičių, kol neatauga naujos, negali skraidyti.
Laukiai gyvena prie vandens: paežerėse, tvenkiniuose, upių senvagėse, pelkėse. Svarbiausia, kad būtų bent nedideli tankūs vandens augalų sąžalynai ir atviro vandens plotai. Minta daugiausiai augalinės kilmės maistu: sėklomis, daigais, lapais, ūgliais. Lesa ir gyvulinės kilmės maistą: vabzdžius įvairiose jų vystymosi stadijose, vorus, vėžiagyvius, kirmėles, smulkius moliuskus.
Lizdą suka tarp vandens augalų iš sudžiūvusių augalų dalių. Jame niekada nebūna pūkų. Deda dažniausiai 6-9 sauso molio spalvos, smulkiais tamsiais taškeliais išmargin­tus kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai. Jie iš karto gerai bėgioja, plaukioja, nardo. Juos vedžioja abu tėvai.
Laukiai daug laiko praleidžia vandenyje. Skraido gerai, bet kyla nenoriai, ypač rude­nį, kai būna nusipenėję. Jau pakilę skristi, kol kojomis siekia vandenį, dar „bėga” jo paviršiumi. Pavasarį parskrenda tik nutirpus ledui (nedaug laukių žiemoja ir neužšąlan­čiuose Lietuvos vandenyse).
Medžioti laukius, leidžiama nuo rugsėjo 15 d. iki gruodžio 15 d. Jų medžioklė Lietuvoje nepopuliari. Šaunami 3-3,5 mm šratais.

Klykuolė  – žąsinių  būrio paukštis. Aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje. Patinai sveria 890–1400 g., patelės – 500–1180 g. Peri drevėse, inkiluose. Patelė peri 28-32 dienas. Jaunikliai lizde lieka 1-1,5 paros. Maždaug dviejų mėnesių ima skraidyti. Minta įvairiais vandens gyvūnais ir augalais.