Slanka, perkūno oželis
Slanka ir perkūno oželis – tilvikai. Lietuvoje aptinkama kelios dešimtys tilvikų rūšių. Jų dydis labai įvairus – kūno masė būna nuo keliolikos gramų iki 0,5 kg. Tai paukščiai dažniausiai ilgomis kojomis, dažnai ilgu snapu, dažnai raibi. Lytinis dimorfizmas paprastai neryškus. Jie gyvena dažniausiai prie vandens: pelkės, šlapios pievos, smėlėtos ar žvyringos vandens telkinių pakrantės, drėgni miškai. Jie daug ir greitai bėgioja žeme, puikūs skrajūnai. Maisto racione vyrauja gyvūninis maistas: vabzdžiai, jų lervos, įvairios kirmėlės. Daugumos rūšių lizdai ant žemės, dažniausiai labai menki – tik duobutė. Kiaušiniai dažniausiai keturi, dideli, kriaušės formos (vienas galas labai nusmailėjęs), taškuoti. Lizde jie kaip taisyklė būna smaigaliais j centrą. Jaunikliai viščiukiniai. Dabar Lietuvoje leidžiama medžioti tik dviejų rūšių tilvikus – slanką ir perkūno oželį.

Slanka. Beveik naminio karvelio dydžio. Kūno masė apie 300 g. Snapas ilgas, 6-7 cm. Akys didelės, tamsios, beveik pakaušyje. Kojos, priešingai nei daugumos tilvikų, trumpos. Iš toliau atrodo pilkai ruda. Viršutinė kūno dalis tamsesnė, apatinė šviesesnė. Paėmus į rankas matosi, kad šią spalvą sudaro sudėtingas ir sunkiai aprašomas juodos, įvairių atspalvių rudos ir pilkos spalvos raštas (raibumas).

Gyvena miškuose. Labiausiai mėgsta drėgnus lapuočių ir mišrius miškus. Sausų pušynų vengia, bet ir juose randa drėgnų, juodalksniais apaugusių pažemėjimų, upelių slėnių kur ir apsigyvena.

Minta gyvūniniu maistu: įvairiausiomis kirmėlėmis (dažniausiai sliekais), įvairiausiais žemės paviršiuje bei viršutiniame jos sluoksnyje gyvenančiais vabzdžiais, jų lervomis. Sliekus sugeba aptikti ir išsitraukti iš žemės iš tokio gylio, kiek pasiekia savo ilgu snapu. Paukštis snapu bado minkštą žemę. Jei netoliese yra sliekas, jis tai pajunta ir pradeda šliaužti, trauktis. Jo judesius „užfiksuoja” labai jautrūs ir gausūs snapo gale po plona odele esantys receptoriai. Tada paukščiui belieka vienu ar keliais snapo dūriais į minkštą žemę slieką aptikti ir išsitraukti.

Slankų tuoktuvės prasideda pavakare. Patinai, pypsėdami ir kurkdami, skraido ratais virs miško. Išgirdę nuo žemės į jų balsą atsiliepusią patelę, nedelsiant prie jos leidžiasi. Lizdas visada ant žemės. Tai nedidelė duobutė tarp žolių, po eglute ar kitoje vietoje, išklota sausa žole, lapais. Kiaušinių skaičius, spalva, forma kaip ir kitų tilvikų. Jaunikliai greit palieka lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Būdami vos 10 d. amžiaus jau geba paskristi. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė.

Iš žiemaviečių Pietų ir Vakarų Europoje slankos parskrenda kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Jos yra labai didelės slapukės. Skraido vakare, naktį, ryte. Skraido greitai. Dieną jas pamatyti galima tik atsitiktinai pabaidžius. Tai, kad slankos yra naktiniai paukščiai, galima spręsti ir iš jų didelių akių. Tose vietose, kur slankos maitinasi, drėgnoje žemėje, dumble balučių pakraščiais matomos įmintos pėdelės ir snapu pribadytos skylutės.

Slanka natūralių priešų turi nedaug. Gal kiek labiau jas galėtų skriausti tik mangutai, kurie, visur šniukštinėdami, aišku, aptinka ir suėda slankų dėtis.

Slankas medžioti leidžiama: nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 1 d. Pavasarį BUVO medžiojamos tykojant. Šiltais, nevėjuotais (nestiprus, šiltas lietus netrukdo) vakarais, saulei leidžiantis slankos pradeda skraidyti virš miško. Šis skraidymas vadinamas slankų traukimu. Su migracija tai nieko bendro nėra, nes tai slankų tuoktuviniai skraidymai (tuoktuvių elementas). Skrenda paprastai dideliais ratais per kelis metrus virš medžių viršūnių. Dažniausiai virš jaunuolynų, nedidelių miško pievų, pelkių pakraščių. Tokiose vietose jų ir tykojama. Skrisdamos kurkia (kvor, kvor, kvor…) ir cypsi (psip, psip…). Slankos skraido ir sutemus, nors ne taip aktyviai. Bet tada jų jau negalima įžiūrėti, tik girdisi balsai. Todėl ši medžioklė labai trumpa, trunka ne ilgiau kaip 1 valandą. Rudenį su paukštiniu šunimi slankų ieškoma jų mėgstamose dienojimo vietose – drėgnuose miškuose, gausiai krūmais apaugusiose pievose ir kitose panašiose vietose. Tačiau ši medžioklė Lietuvoje nepopuliari ir vargu ar atsiranda jas medžiojančių rudenį. Slanka skrenda gana vikriai, manevruodama tarp medžių viršūnių. Todėl pataikyti į ją nelengva. Surasti nušautą, juo labiau tik sužeistą paukštį, be paukštinio šuns labai sunku – jos spalva labai primena pernykščių sudžiūvusių žolių ir medžių lapų spalvą. Šaunama 2,5 mm šratais.

Perkūno oželis. Ne ką už varnėną didesnis paukštis. Kūno masė apie 100 g. Snapas ilgas (apie 6,5 cm), ilgos kojos. Viršugalvyje plati išilgine šviesi juosta. Viršutinė kūno dalis rudai raiba. Pilvas baltas, šonuose skersinės tamsios juostos, gerai matomos paukščiui skrendant. Krūtinė išmarginta tamsiomis dėmėmis. Akys didelės, taip pat beveik pakaušyje.

Tai pelkių, pelkėtų paežerių ir paupių, šlapių pievų, raistų paukštis. Tokių vietų mažėjant, sparčiai nyksta. Minta daugiausiai gyvūniniu maistu: įvairiais vabzdžiais, jų lervomis. Maisto neretai ieško dumble į jį kaišiodamas savo ilgą snapą. Jo snapas jautrus kaip ir slankos snapas. Kartais lesa smulkias augalų dalis, sėklas.

Per tuoktuves perkūno oželiai „mekena”. Jų balsas išties primena mažo ožiuko mekenimą. Šį garsą paukštis skleidžia tik skrisdamas. Įdomiausia tai, jog „mekenimą” sukelia oro srauto vibruojamos kraštinės uodegos plunksnos. „Mekena” dieną ir naktį, bet tik patinai. Lizdas ant žolės kupsto, ar duobutėje. Jis menkai išklotas sausomis augalų dalimis, dažniausiai po nusvirusia žole. Kaip ir visi tilvikai, dažniausiai deda keturis taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos kiaušinius, kurie visada smailiagaliais atsukti į centrą. Jaunikliai viščiukiniai. Jie maitinasi savarankiškai. Jais rūpinasi abu tėvai.

Iš žiemaviečių Pietų ir Vakarų Europoje parskrenda kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Jie aktyvūs dieną ir naktį (tai patvirtina ir jų didelės akys). Skraido labai greitai, staiga vis nežymiai kaitaliodami skridimo kryptį, pasvirdami nuo vieno šono ant kito. Pakildami skristi, paprastai čirkšteli. Tose vietose, kur jie maitinasi, drėgnoje žemėje, dumble balučių pakraščiais matomos įmintos pėdelės ir snapu pribadytos skylutės.

Perkūno oželiai medžiojami nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 1 d. su paukštiniu šunimi. Geriausiai tinka šunys, kurie, aptikę paukštį, nutilksta. Tuomet medžiotojas gali pasiruošti šūviui ir duoti komandą šuniui pabaidyti paukštį. Pataikyti į perkūno oželį tikrai nėra paprasta, tad tokia medžioklė išties sportiška. Jų ieškoma šlapiose pievose. Rudenį, rugsėjo-spalio mėn., kada būna nemažai praskrendančių šiauresnių kraštų perkūno oželių, tinkamose vietose jie ganėtinai gausūs. Šaunama 2 mm šratais. Specialiai šiuos paukščius mūsuose mažai kas medžioja.