Bebras – stambiausias Lietuvos graužikas. Kūno masė apie 20 (15-25) kg. Kūnas kresnas, aptakus. Galva stambi, buka, akys ir ausys mažos. Kandžiai ryškiai oranžiniai. Kaklas neryškus. Užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Jos beveik dvigubai stambesnės už priekines. Užpakalinių kojų antro piršto nagas kaip žnyplės. Žvėrelis juo valo kailį. Uodega apie 30 cm ilgio, masyvi, horizontaliai plokščia, padengta raginėmis plokštelėmis ir retais plaukais. Ties uodegos pamatu yra muskusinės liaukos išskiriančios sruoglius – gelsvai juosvą, vaško konsistencijos, stipraus nemalonaus kvapo masę, kuria žymi teritoriją. Kailis nuo pilkos iki tamsiai rudos, beveik juodos spalvos. Šeriasi vieną kartą metuose nuo balandžio iki birželio mėn. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena prie upelių, upių, ežerų, melioracijos kanalų, balose ir pelkėse. Jei krantai aukšti ir sausi, rausia urvus, kurių landa visada po vandeniu. Pelkėse iš vandens augalų stiebų, šakniastiebių, pagalių, grunto statosi 3-5 m skersmens ir iki 2 m aukščio trobeles. Į jas įėjimas visada po vandeniu. Jei vandens lygis žemas, jį pakelia pastatydami užtvankas. Ten kur negilu, iki vandens telkinio pakraščių rausiami kanalai, kuriais plaukioja ir plukdo maisto atsargas.
Vasarą minta žoliniais augalais, medžių ir krūmų atžalomis, lapais. Rudenį, žiemą, pavasarį ėda žolinių augalų šakniastiebius, o jei jų stinga – medžių žievę. Racione per 100 žolinių ir kelios dešimtys sumedėjusių augalų rūšių. Jei maitinasi medžių žieve, žiemai po vandeniu ruošia atsargas. Viena šeima sukrauna iki 10 kubinių metrų šakų. Graužti gali ir po vandeniu, nes lūpos susičiaupia už kandžių (priekinių dantų). Dažniausiai nugraužia iki 15 cm skersmens medžius. Storesnius dažniausiai tik apgraužia aplink ir palieka. Grauždamas medį bebras tupi ant užpakaIinių kojų, į žemę remiasi uodega, o priekinėmis kojomis remiasi į medį. Tvirtinimas, kad bebrai sąmoningai nuverčia medį į vandens pusę, nepagrįstas. Taip virsta į vandens pusę pasvirę arba, kai į tą pusę vešlesnė lapija, o prie vandens tokie dažniausiai ir auga. Labiausiai mėgsta drebules, karklus. Kai maisto ištekliai baigiasi, keliasi gyventi į kitą vietą.
Poruojasi sausio – kovo mėn. Nėštumas trunka apie 3,5 mėn. Gegužės – birželio mėn. gimsta 1-5 gerai išsivystę, apaugę plaukais jaunikliai. Apie mėnesį laiko į vandenį jie nelenda. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Iki tol gyvena su tėvais. Tad kiekvieną šeimą sudaro pora tėvų, tų ir praėjusių metų jaunikliai.
Aktyvus naktį. Puikiai plaukioja ir nardo, ilgai išbūna po vandeniu. Tuomet šnervės ir ausų kanalai uždaromi. Sausumoje nevikrus ir todėl nuo vandens toli neina. Pajutęs pavojų skubiai neria į vandenį garsiai pliaukšteldamas uodega. Išgirdę šį pavojaus signalą, į vandenyje slepiasi visi bebrai. Aktyviausias vakarais ir rytais, tačiau rudenį, kai ruošia maisto atsargas, aktyvus visą naktį ir kartais net dieną. Į naujas vietas, kai baigiasi maistas, keliasi pavasarį. Natūralių priešų praktiškai neturi.
Bebro pėdsakuose charakteringi dideli užpakalinių kojų, kurių pirštai sujungti plaukuojamąja plėve, atspaudai ir visada uodegos šliūžė. Bet žymiai dažniau į akis krenta bebrų veiklos žymės – nugraužti ar apgraužti medžiai, pastatytos užtvankos, negiliame vandenyje išrausti kanalai.
Bebrus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d. Jie medžiojami gaudant spąstais ir gaudyklėmis (leidžiama gaudyti tik tokiais spąstais ir gaudyklėmis, kurie užtikrina nesužeisto gyvūno pagavimą arba, priešingai, užtikrina staigią pagauto gyvūno žūtį ir kurie pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus pagauti gyvūnai, kuriems gaudyti jie nėra skirti), gaudant už galūnės sulaikančiais spąstais (šis būdu medžioti leidžiama tik iki 2004.04.01), su šunimis, tykojant.
Gaudyklėmis gaudomi prie urvų. Šuniui užuodus urve bebrą, prie išėjimo pastatoma vielinio tinklo gaudyklė ar graibštas. Urvas kiek praardomas ir į jį įleidžiamas šuo. Jis bebrą išveja, ir šis patenka į gaudyklę ar graibštą. Šuns išvytą bebrą galima ir nušauti, bet reikia žinoti, kad dar bent kiek gyvybės turintis žvėrelis sugeba panerti ir pasislėpti. Gali nuskęsti net ir mirtinai nušautas bebras. Šaunama 5 mm šratais. Taikoma į galvą. Praardytas urvas užtaisomas.
Bebro kailis stiprus (pagal patvarumą antras po etalonu laikomo ūdros kailio) ir turi vertę. Mėsa valgoma, nors neretai turi specifinį kvapą. Ankščiau parfumerijoje buvo naudojami sruogliai.
Bebrams patvenkus upelius, melioracijos kanalus, neretai apsemiami didesni ar mažesni miško, laukų plotai. Toks miškas žūva. Įgriuvę bebrų urvai kartais duoda pradžią krantų erozijai. Užtvenkdami melioracijos kanalus, sutrikdo melioracijos sistemų veiklą. Pakrantėse nugraužia daug medžių. Šią žalą galima kiek sumažinti nuleidžiant bebrų aplinkui apgraužtus ir paliktus stovėti medžius. Mat jie vis vien išdžiūsta, o juos nuleidus, bebrai graužia jų žievę ir neliečia kitų medžių.
Lietuvoje bebrai gyveno nuo senų laikų ir buvo labai vertinami ir saugomi. Nežiūrint to, 1938 m. Dubysoje buvo užmuštas paskutinis Lietuvos bebras. Iš Voronežo srities Rusijoje 1947 m. buvo atvežti ir Lietuvoje išleisti 48 bebrai. Reaklimatizacija pavyko – jų greitai padaugėjo ir paplito į kitas vietas.