Stirna
Stirna – mažiausias Lietuvos kanopinis žinduolis. Kūno masė 25-40 kg. Patinai šiek tiek stambesni už pateles. Medžiotojai stirnų patinus neretai vadina ožiais, stirninais, o pateles – ožkomis, stirnomis. Ilgos kojos ir kaklas, ilgos ir judrios ausys. Uodega labai trumpa (beveik nematyti). Kailis be vilnaplaukių. Vasarą plaukai trumpi, reti ir prigludę, žalos spalvos; žiemą – ilgesni, tankesni ir purūs, pilkos spalvos. Aplink uodegą ryškus baltas veidrodėlis. Šeriasi du kartus metuose: balandžio-gegužės ir spalio mėn.
Patinai turi ragus. Kasmet spalio-lapkričio mėn. juos numeta. Pirmiausiai ragai nukrinta sveikiems, gerai išsivysčiusiems, vidutinio amžiaus žvėrims, o vėliausiai – jauniems, persenusiems, ligotiems. Pavieniai raguoti individai dar matomi gruodžio ir net sausio mėn. Sausio-vasario mėn. pradeda intensyviai augti ir kaulėti nauji ragai. Iki gegužės mėn. jie užauga, bet, kaip ir kitų elninių, dar padengti trumpais plaukais apaugusia oda, primenančia aksomą. Todėl tokie ragai kartais vadinami aksominiais. Ragams sukaulėjus, oda apmiršta ir nukrinta. Šį procesą stirninai pagreitina ragus trindami į plonus medelius. Sveiko, normaliai besivystančio žvėries iki 5-7 metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims ragai kasmet menkėja. Maksimali Lietuvos stirninių ragų masė siekia beveik 0,7 kg.
Suaugusio stirnino normaliai išsivysčiusį ragą sudaro kamienas, trys šakos (priekine, viršutinė ir užpakalinė), rožę (vainikelio formos sustorėjimas kamieno pamate). Ant kamieno, o kartais ir ant šakų esantys įvairaus dydžio gumburėliai vadinami perlais. Dėl ligų, senatvės, mechaninių pažeidimų, vidaus sekrecijos liaukų sutrikimo, išauga nenormalus ragai.
Tiksliai nustatyti gyvos stirnos amžių nėra lengva. Tai daroma pagal žvėries išvaizdą ir elgesį. Jaunos stirnos būna grakščios, smalsios, žaismingos, galva maža, apvalių formų, kaklas ilgas, plonas, jį laiko vertikalioje padėtyje. Senstant kūnas darosi vis labiau kresnas, o elgesys atsargus, įtarus, galva platėja, kampuotėja, ją laiko vis labiau nuleistą, kaklas storėja, todėl atrodo, kad trumpėja (senas žvėris eidamas ritmiškai linkčioja galvą). Apie stirninų amžių papildomai galima spręst pagal šėrimosi ir ragų valymo laiką: kuo individas senesnis, tuo vėliau šeriasi ir tuo ankščiau nuo ragų valo odą.
Stirnos gyvena miškuose (labai didelių masyvų vengia), miškeliuose, krūmynuose, laukuose. Vasarą maitinasi dažniausiai įvairiais žoliniais augalais. Rudeniop laukuose mėgsta pagraužti šakniavaisius. Žiemos racione vyrauja sumedėjusių augalų ūgliai, šakelės, žievė. Mėgstamiausi – drebulė, uosis, ąžuolas, karklas. Mėgsta želmenis. Šėryklose noriai ėda gerą šieną, šakniavaisius, grūdus ar jų atliekas.
Rujoti pradeda liepos antroje pusėje. Per rują (tai trunka apie mėnesį) patinai tampa agresyvūs, saugo savo teritoriją, loja (balsas išties primena šuns lojimą). Nėštumo trukmė apie 9,5 mėn. Jaunikliai, dažniausiai du (rečiau vienas ir labai retai 3-4), gimsta gegužės-birželio mėn. Apie savaitę laiko atskirai vienas nuo kito jie guli žolėje. Vėliau pradeda sekioti patelę. Būdami dviejų-trijų savaičių amžiaus pradeda ėsti žolę. Jauniklių kailis iki 2-3 mėn. kaštoninis su keletu eilių šviesių dėmių. Lytiškai subręsta antraisiais metais. Tačiau jei populiacijoje pakankamai vidutinio amžiaus patinų, jauni patinai pradeda rujoti tik trečiaisiais ar net ketvirtaisiais metais.
Velai rudenį ir žiemą stirnos laikosi grupėmis, daugiausiai nuo 3-6 individų iki 10-20 ir daugiau. Pavasarį būriai ir pakrinka. Prieš atsiguldamos pasiruošia guolį – priekine koja nukapsto iki žemės toje vietojeesančius sausus lapus, spyglius, šakeles, sniegą. Paprastai kiekvieną kartą ruošiamus ii.ui|as£iiolis. Kai daug sniego, mėgsta vaikščioti takais. Aktyvios vakarais ir rytais, ir naktį, o tose vietose, kur ramu – ir dieną. Suaugusias stirnas gaudo vilkai, lapės. Ypač lengvai jas nutveria esant giliam sniegui. Stirniukus sudoroja ir lapės, mangutai, benamiai šunys, juos gali užkapoti krankliai ar net pilkosios varnos.
Suaugusių, stirnų vidutinis pėdsakų ilgis 4-4,5 cm. Patinų jie stambesni, bukesni negu pateliu. Kaip ir kitu elninių, stirnų, žiemos ekskrementai (išmatos) išsilaiko labai ilgai. Pagal apvalių arba ovališkų „riešutelių” krūveles (jauniklių ekskrementai daug mažesni negu suaugusių) galima daryti žvėrių apskaitą, spręsti apie jų pasiskirstymą.
Stirnas medžioti leidžiama pagal licencijas: patinus (tik medžiotojams selekcininkams) – nuo birželio 1 d. iki lapkričio 1 d., pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 iki gruodžio 1 d. Jos medžiojamos tykojant, sėlinant, varant. Draudžiama medžioti perspektyvius arba ragus numetusius patinus. Iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama 5-6 mm šratais, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Kadangi iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama šratais, tai galima šauti ir į galvą (į patino galvą nepatartina – šratai gali pažeisti ragus). Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metru atstumu yra mažesnė kaip 1000 džaulių. Taikoma į krūtinę.
Vertingiausias trofėjus – ragai. Juos butina tinkamai paruošti ir pristatyti į medžioklės trofejų apžiūrą (žiur. 8.4.). Stirniena – skanus, vertingas, turtingas mikroelementų ir tinkantis dietiniams patiekalams produktas. Kailis menkavertis, bet iš odos daroma kokybiška zomša.
Kur stirnų, yra daug, jos gali padaryti žalos miškų ūkiui. Didžiausia žala daroma lapuočių miškuose. Ypač pažeidžiami iki 1,5 m aukščio ąžuoliukai ir uosiukai. Kelis kartus stirnų apgraužti medeliai visai nustoja augti ir virsta stagarais. Ten, kur miške mažai eglaičių, jos smarkiai apėda pasodintas eglaičių kultūras, dėl to daugelis medelių žuva. Norint to išvengti, galima naudoti repelentus, vertingiausius jaunuolynus aptverti, gerinti natūralias mitybos sąlygas, žiemą papildomai šerti ir, aišku, reguliuoti stirnų gausumą medžiokle. Žemės ūkiui žalos praktiškai nedaro.
Stirnų Lietuvoje daugiausiai buvo septinto dešimtmečio pabaigoje – apie 70 tūkst. Dabar jų kiek mažiau, bet 2001-2002 m. medžioklės sezone buvo sumedžiota 11,5 tūkst., tačiau stirnų populiacija sparčiai atsigauna.