Mangutas (usūrinis šuo, jenotas).
Vidutinio dydžio žvėrelis. Kūno masė pavasarį yra 4-5 kg, o rudenį, kai užsiaugina iki 2 cm storio lašinius, – net iki 10-12 kg. Kojos trumpos. Galva maža, ausys trumpos, beveik pasislėpusios plaukuose. Ilgi plaukai ant skruostų sudaro žandenas. Uodega ilgoka, gausiai plaukuota, bet ne tokia ilga ir stora kaip lapės uodega. Kailis švelnus, purus, plaukas tankus, ilgas (ilgesnis nei lapės), juosvas. Seriasi vieną kartą metuose nuo kovo mėn. iki vasaros pabaigos. Patinai ir patelės nesiskiria.
Gyvena praktiškai visur: miškuose, krūmynuose, kirtavietėse, paežerėse, paupiuose, bet kokiuose tankesniuose žolinių augalų sąžalynuose įskaitant kultūrinius augalus. Ėda viską, ką tik sugeba nutveri ir ką tik randa: smulkius žinduolius, paukščius ir jų kiaušinius, roplius, varliagyvius, moliuskus, vabzdžius ir jų lervas, visokiausius kirminus, įvairius vaisius, uogas ir netgi grūdus, dvėseną. Ruja vasario-kovo mėn. Nėštumas trunka apie 60 dienų. Jauniklių susilaukia urvuose. Vadoje 4-13 (dažniausiai 9-11) jauniklių. Jie gimsta akli, bet auga spėriai ir po 4 mėn. jau beveik nesiskiria nuo suaugusių. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai.
Gyvena dažniausiai poromis. Žiemai ir jauniklių auginimui įsikuria urvuose. Užima apleistus lapių, barsukų, bebrų urvus. Nesudėtingus urvus rausia kartais pats. Išraustą žemę prieš landą paskleidžia vėduoklės forma. Prie urvų visada mėtosi maisto liekanos ir tik jauniklių išmatos. Seniai savo išmatas palieka „išvietėse” – dažniausiai prie medžio netoli urvo. Ne žiemą dažnai slepiasi po šakomis ar išvartom, tarp akmenų, tankioje augalijoje. Negreitas. Nebijo vandens, gerai plaukia. Maisto ieško vakare, naktį, paryčiais, bet rudenį, kai kaupia riebalų atsargas, maitinasi net ir dieną. Žiemą, esant didesniems šalčiams, miega urvuose, bet miegas nėra gilus. Per atodrėkius, ar stojus šiltesnėms dienoms, iš urvų išlenda ir slankioja, bet nesimaitina. Žiemoja poromis, rečiau – 4-5 individai. Šiltomis, besniegėmis žiemomis visai neužmiega. Labai negreitas, galima pavyti. Sugautas ir pakeltas už uodegos ar už užpalinių kojų, kabo kaip maišas, net nebando priešintis. Pėdsakai panašūs į lapės, bet smulkesni.
Medžioti leidžiama visus metus. Medžiojamas su šunimis ir gaudant spąstais, gaudyk-lėrais. Gražus ir vertingas manguto kailis (vertingesnis už lapės kailį). Bet kokios veislės medžiokliniai šunys juos aptinka betūnančius tarp kelmų, po išvartomis, šakų krūvose, tankmėse, žolėse. Nuo šuns net nesistengia bėgti. Urvuose medžiojami su urviniais šunimis. Iš urvo mangutą šuo išveja retai. Jis dažniausiai pasitraukia į aklavietę ir ginasi nuo šuns. Belieka šuns lojimo vietoje prakasti urvą ir mangutą ištraukti. Po to urvas vėl užtaisomas. Stiprus, piktas šuo jį kartais užsmaugia ir išvelka iš urvo. Trofėjus yra ir kaukolė.
Labiausiai kenkia visiems ant žemės perintiems paukščiams. Jo uoslė prasta, bet lizdus su kiaušiniais ar mažais jaunikliais suranda visur iššniukštinėdamas. Nuo jo nėra apsaugoti net salelėse, pelkių kupstuose paslėpti paukščių lizdai – vanduo jam ne kliūtis. Nuo jo neapsaugoti ir maži stirniukai, jau nekalbant apie kiškučius. Mangutai dažnai serga pasiutlige, niežais, trichinelioze ir yra šių ligų sukėlėjų platintojai. Vertingas ir gražus manguto kailis tikrai neatperka tos žalos, kurią jis padaro naikindamas gyvūnus ir platindamas pavojingų ligų sukėlėjus. Nesant kailių paklausos, jie intensyviai nemedžiojami (jei tikėti oficialia statistika, 2001-2002 m. medžioklės sezone Lietuvoje buvo sumedžiota tik 4,5 tūkst.) ir jų yra aiškiai per daug.
Manguto tėvynė yra – Pietryčių Azija. Į Lietuvą įmigravo iš Baltarusijos ar/ir iš Latvijos, kur buvo introdukuoti, atitinkamai, 1936 ir 1948 m. Lietuvoje pirmą kartą pastebėtas 1948 m. Utenos rajone. Per 12 metų paplito visoje šalyje.