Laukinės žąsys
Žąsys – gana stambūs (kūno masė 1,5-4 kg) paukščiai. Ilgais kaklais, tvirtais, kiek plokščiais snapais. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Plunksnos l ankios, po jomis daug pūkų. Sėdantis per trumpą laiką iškrenta visos plasnojamosios plunksnos ir, kol neatauga naujos, apie 4 savaites paukščiai negali skraidyti. Labai gerai išsivysčiusi riebalinė (pasturgalio) liauka, kurios sekretu dažnai tepamos plunksnos nešlampa. Iiauka yra ties uodegos pamatu iš nugaros pusės. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, užpelkėjusiose pievose, pelkėse – kur dideli vandens augalų sąžalynai. Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės, jų sėklos. Labai mėgsta javų želmenis. Rudenį ražienose renka grūdus.
Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4-6 (iki 8 ) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai (vedžiojamieji). (Viščiukinis jauniklis yra toks, kuris iš kiaušinio išsirita apaugęs pūkais, atviromis akimis, t.y. gerai išsivystęs, jau pirmą ar antrą dieną palieka lizdą ir maitinasi savarankiškai). Jau antrą 11 diena jie palieka lizdą ir visa šeima keliauja po augalijos „džiungles”. Į lizdą jie negrįžta, ir juos vedžioja, prižiūri, saugo abu tėvai. Lietuvoje peri tik viena žąsų rūšis – pilkoji žąsis. Tai reti, į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai. Jų medžioklė draudžiama.
Žąsys yra labai akylus ir baikštūs paukščiai. Gerai plaukioja, bet nenardo. Gana vikriai vaikšto sausumoje. Skrydis lengvas, bet nevikrus (nemanevringas). Rudenį telkiasi į būrius ir būriais išskrenda žiemoti į Vakarų ir Pietų Europos šalis. Skrisdamos nuolat girgsi, todei, atskrendantį būrį, galima išgirsti iš kelių šimtų metrų. Pakilę tolimesniam skrydžiui skrenda dažniausiai išsirikiavę kampu ar įžambia linija. Pro Lietuvą praskrendančios šiauresnių kraštų žąsys, dideliais pulkais maitinasi žiemkenčių laukuose skabydamos želmenis. Kur jų susitelkia daug, nutrypdamos ir nuskabydamos želmenis gali padaryti žalos.
Lietuvoje medžioti leidžiama tik želmenines ir baltakaktes žąsis. Tai šiauresnių kraštų paukščiai. Rudenį Lietuvoje daugiausiai jų būna nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, nors nedidelius būrelius galima matyti ir gruodžio mėn.
Želmeninė žąsis. Stambi, naminės žąsies dydžio. Apdare vyrauja rudai pilka spalva. Galva ir kaklas tamsesni, rudo atspalvio. Tamsūs ir sparnai (gerai matosi paukščiui skrendant). Pauodegys baltas. Snapas juodas su geltona ar oranžine plačia skersine juostele. Kojos dažniausiai oranžiškai geltonos. Peri tundros ir miškatundrės zonose. Migruodamos kasmet gausiai praskrenda per Lietuvą.
Želmeninės žąsys ganėtinai panašios j pilkąsias (žiūr. 7.3.), bet nuo jų skiriasi keliais požymiais.
1. Vienodai tamsūs sparnai (pilkosios žąsies priekinis sparno kraštas šviesus). Šis požymis gerai matomas paukščiui skrendant.
2. Tamsi galva ir kaklas (pilkosios žąsies galva ir kaklas pilki, šviesūs).
3. Snapas su skersine oranžine ar geltona juostele (pilkosios žąsies snapas vienspalvis – rausvas).
Baltakaktė žąsis. Vidutinio dydžio, gerokai mažesnė už naminę žąsį. Spalva panaši į Želmeninė žąsį, bet nuo jos seni paukščiai skiriasi balta kakta (jauniklių kakta ne balta) ir vienspalviu, rausvai geltonu snapu. Peri tundros zonoje. Migruodamos kasmet gausiai praskrenda per Lietuvą.
Praskridimų metu Lietuvoje aptinkamos, bet žymiai rečiau, ir kitų rūšių žąsys. Turint patirties, žąsų rūšis nesunkiai galima atskirti ir pagal jų girgsėjimą, t.y, pagal balsą, mat skrendančios žąsys visą laiką girgsi.
Žąsis medžioti leidžiama nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d.Sumedžioti žąsį nelengva – tai labai atsargūs paukščiai. Medžiojama tykojant iš anksto įrengtoje slėptuvėje žąsų maitinimosi, poilsio vietose. Jas galima privilioti profiliais, vilbynėmis. Šaunama 4-4,5 mm šratais.